Du restoranai

Warning: You are not editing the most recent version of this page.
Saving will replace the newest version with this out-of-date version.

Daugiau

Atsiųsti Uždaryti

Pakeliui nuo Vilniaus į Molėtus, vos išvažiavę iš sostinės, galite pastebėti du restoranus: vieną - veikiantį, o kitą - uždarytą. Taip, tai daugeliui žinomi "Araks" ir "Žaldokynė".

Keletą metų jie veikė abu: "Araks" atsidarė gana ramiai, buvo ne itin smarkiai lankomas, tačiau ilgainiui išsivystė. Ir dabar net vėlų vakarą, netgi darbo dienomis prie jo galima pamatyti stovinčias lankytojų mašinas. "Žaldokynė" pradėjo savo veiklą audringai, smarkiai reklamavosi, turėjo pajėgius investuotojus, tačiau po pirmos sėkmės, greitai ėmė smukti, kol galų gale užsidarė. "Žaldokynės" vadovai, uždarydami verslą, dar sugebėjo paskelbti, esą dėl bankroto kaltas kelio remontas...

Abu restoranai stovėjo vienas šalia kito - vos per porą dešimčių metrų. Tad verta panagrinėti abiejų jų istorijas: elementarius dalykus, kurie nulėmė vieno sėkmę ir kito nesėkmę.

"Araks" nuo seno garsėjo didelėmis kainomis (tai gan būdinga autentiškus užsienio šalių patiekalus ruošiantiems restoranams). Lankytojų ten būdavo, bet gana nedaug. Staiga šalimais atsidariusi "Žaldokynė" labai greitai pritraukė minias klientų: pirmaisiais metais neretai būdavo sunku rasti laisvą staliuką. Vos atsidarius restoranui, patiekalai buvo skanūs ir nebrangūs, o padavėjos dirbo visai neblogai.

Tačiau viskas greitai ėmė keistis: patiekalai ėmė brangti ir prastėti, o padavėjos - ignoruoti klientus. Per porą metų viskas pavirto į košmarą klientui: važiuodamas pro šalį, stabteli papietauti, išlauki daugiau, nei pusvalandį, ir nesulaukęs padavėjos, išeini... Cepelinai - atrodytų, toks valgis, kurį sunku sugadinti - bet įsivaizduokite, ką pagalvoji, kai pajunti, jog į jų įdarą pridėta kepenų ir maltų kremzlių?

"Žaldokynė" ėmė tuštėti. Paskutinį kartą ten lankiausi, likus dar metams iki to liūdnojo kelio remonto pradžios - tada ir gavau tų šlykščiųjų cepelinų. Prie restorano testovėjo kelios mašinos, nors jam vos atsidarius - sunku būdavo ir laisvą vietą rasti.

Vietoj "Žaldokynės" pasirinkau "Araks", kur pietų kainos buvo pusantro karto didesnės. Tačiau maistas visada būdavo skanus, o padavėjos - greitos ir mandagios. "Araks" (kažkodėl man tas armėniškas užrašas persiskaito, kaip "Araki") perėmė nemažą dalį "Žaldokynės" svečių ir suklestėjo.

Istorija tipiška, mano požiūris į ją - klientiškas, tačiau pažvelgęs į tai vadybiniu žvilgsniu, matau daug tipinių problemų ir daug paprastų ir efektyvių sprendimų, kuriuos jie galėjo padaryti. Ir likti versle. Žinoma, "Žaldokynė" žlugo dėl nesugebėjimo orientuotis į klientą.

				Raktažodžiai :
				Redagavimo apibendrinimas :

Raktažodžiai